Pagarbos žodis dūdų Riteriui arba pirmas „Trimito“ sezonas be Romo Balčiūno
Sigita Stankevičiūtė
2010 m. gegužės mėn./ "Kultūros barai"
Praėjo metai, kai, šv. Kazimiero bažnyčioje diriguojant velykinį koncertą, amžiams nustojo plakusi ilgamečio „Trimito“
dirigento Romo Balčiūno širdis. Šviesiam Maestro atminimui kolektyvas surengė pirmąjį tarptautinį pučiamųjų instrumentų
orkestrų festivalį „Skambėkite, trimitai!“ Jame kartu su geriausiais mūsų šalies orkestrais dalyvavo Latvijos universiteto
pučiamųjų instrumentų orkestras bei vienas žinomiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos bosinių trombonininkų Jonathanas
Warburtonas. Taip pat Latvijos universiteto mišrus choras „Juventus“ bei Vilniaus universiteto akademinis choras.
Beveik keturiasdešimt penkerius metus Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ ir unikalus dirigentas, orkestro
įkvėpėjas bei ugdytojas Romutis Balčiūnas, kurį šiltai ir paprastai vadinome Maestro Romu, buvo sinonimai arba vienas ir tas
pats. Deja, lygiai metai Maestro gyvena jau tik mūsų atmintyje. „Trimito“ istorijoje atsirado takoskyra – „su“ ir „po“
Balčiūno.
Šiandien su dar didesne pagarba ir meile prisimename Dirigentą - asmenybę, unikumą, be jokios ironijos – tikrąją Lietuvos
nacionalinę vertybę. Stebimės kaip sėkmingai jis sukūrė reprezentatyvų, plačiai pripažintą, Lietuvos miestų ir mažiausių
miestelių numylėtą „Trimitą“, kuriam po kojomis buvo ir yra visa Europa! Europa, mačiusi šilto ir šalto, bet su neslepiama
nuostaba kaskart priimanti „Trimitą“ kaip unikalų kolektyvą, uždegančiai žygiuojantį ne tik marš-paraduose, bet ir profesionaliai
atliekantį klasikinę ir džiazo, sakralinę ir populiariąją muziką.
Daugelis savo akimis matė, kaip 1964 m. tuometiniame Kultūros ir poilsio parke Maestro pradėjo dirbti su 18 muzikantų, kaip jis
plėtė orkestro žanrines ribas, kaip sukūrė merginų choreografinę grupę. O juk tuomet tai buvo negirdėtas neregėtas dalykas!
Partiniai funkcionieriai nesulaužė Maestro svajonėms sparnų tik todėl, kad labai jau knietėjo į gražias merginas paganyti akis
ir patiems... O kur dar revoliucinis sprendimas į dūdų orkestro sudėtį įvesti bosinę gitarą, kur rūpestis, kad jau 1971 m.
kolektyvui būtų suteiktas Valstybinio orkestro vardas.
Žmonės stebėjo Maestro veiklą ir žavėjosi juo. Visai ne todėl, kad 1998 m. Vokietijoje jis pelnė geriausio ,,Show“ maršo dirigento
vardą, kad berods tais pačiais metais buvo apdovanotas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Tik kodėl 5-ojo? Ir kodėl tik kartą ir
dar taip seniai?...
Užtat visus apdovanojimus ir neapdovanojimus stelbė žiūrovų pilnos salės ir aikštės. Žmones traukė tai, kas šiuolaikiškai vadinama
charizma, o pirmiausiai – rodos, niekada nesibaigsianti Jo energija, unikalus temperamentas, teatrališka dirigavimo maniera, tiesiog
hipnotizavusi žiūrovus. Užtat stebina faktas, kad Maestro kadaise mokėsi groti violončele – kur jam violončelė, šiam energijos
vulkanui, ugnikalniui, stichijai!
Visų pasaulio orkestrų dirigentai ir muzikantai gyvena ypatingų santykių kupiną kūrybinį gyvenimą. Tokia buvo ir „Trimito“
kasdienybė. Kartais Maestro kūrybinės ambicijos atrodydavo tokios globalios, kad orkestrantai nemanydavo galį jas įgyvendinti.
Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Bendromis pastangomis „Trimitas“ tapo orkestru, galinčiu įvykdyti bet kokią užduotį. Orkestru,
apie kurį vienas gerbėjas yra pasakęs : „Tam tikra prasme „Trimitas“ yra vienas iš Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio
gyvenimo simbolių, greta krepšinio ir Gedimino bokšto“.
Tradicijos tęsiasi - dėl to, kuo ir kaip gyveno kolektyvas praėjusį koncertinį sezoną, Maestro Balčiūnui tikrai nebūtų gėda.
Dviejų lietuviškosios estrados korifėjų – Algimanto Raudonikio ir Mikalojaus Noviko – jubiliejiniai turai, vienas garsiausių
Europoje Vokietijos tarptautinis festivalis, o Lenkijos festivalis dar laukia, sakralinės, klasikinės muzikos koncertai ir
daugelis kitų renginių. Visas orkestras su vyriausiuoju dirigentu Ugniumi Vaiginiu, meno vadovu prof. Algirdu Budriu priešakyje
gražiai ir prasmingai nudirbo visus šiuos darbus. Lygiai taip pat kaip iš visos širdies gegužės 6-9 dienomis surengė tarptautinį
pučiamųjų instrumentų festivalį „Skambėkite, trimitai!“, skirtą šviesiam Maestro atminimui.
Gegužės 8 dieną visas Vilnius – Kudirkos, Lukiškių aikštės, Odminių skverelis skambėjo nuo galingų dūdų garsų. Geriausią pučiamųjų
muziką grojo ne tik festivalio sumanytojas ir rengėjas „Trimitas“, bet ir draugai – Latvijos universiteto pučiamųjų instrumentų
orkestras, Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestras „Septima“, VRM reprezentacinis pučiamųjų instrumentų orkestras,
Lietuvos kariuomenės orkestras, J.Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestras „Ritmas“. Tą pačią gegužės 8 dieną šv. Jonų bažnyčioje,
o gegužės 9 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Latvijos universiteto pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Janio
Purinšo, Latvijos universiteto mišrus choras „Juventus“, vadovaujamas Janio Petrovskio, Vilniaus universiteto akademinis choras,
vadovaujamas Rasos Gelgotienės, atliko įspūdingą kūrinį – Rolfo Rudino „Requiem“.
Festivalį vainikavo gegužės 9 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvykęs koncertas, kuriame skambėjo šiuolaikinių pasaulio
kompozitorių kūriniai pučiamųjų orkestrui. Goffo Richardo, Johano de Meilaus, Philipo Sparko, Johno Fritho, Hirotakos Izumi kūrinius
„Trimitas“, diriguojamas Ugniaus Vaiginio, atliko originaliai, su išmone, nevengdamas ekspresijos ir dinamiškumo bei pačių subtiliausių
spalvų. Paskutinį koncerto kūrinį, energingąjį Mereditho Willsono „ 76 trombonai“ yra dirigavęs ir Maestro Romas Balčiūnas.
Koncerte grojo festivalio svečias – garsus Didžiosios Britanijos bosinis trombonininkas, kompozitorius ir pedagogas Jonathanas
Warburtonas. „Iš iki tol man nežinomo „Trimito“ tokio profesionalumo aš tikrai nesitikėjau, tai pranoko visus mano lūkesčius!”,-
po koncerto sakė muzikantas, grojęs visuose žemynuose su garsiausiais pasaulio orkestrais. „Tai man buvo tarsi iššūkis - juk
nežinojau, kas yra „Trimitas“ ir kokio lygio muziką jis gali groti. Tai, ką mes atlikome, reikalauja ne tik solisto, bet ir viso
orkestro profesinės brandos bei subtilaus skonio“.
Festivalio rengėjai planuoja, kad „Skambėkite, trimitai!“ taps tradicinis, kad jis pritrauks vis naujų pučiamųjų muzikos gerbėjų,
kad žmonės šioje muzikoje įžvelgs kuo daugiau spalvų, kad dar labiau pamils šį žanrą. Iš pagarbos Jums, Maestro, iš meilės profesijai,
iš kūrybinių ambicijų „Trimitas“ dės visas pastangas, kad ir toliau liktų visų Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų flagmanu,
kelrodžiu, lyderiu. Kad pučiamųjų muzika kaip lygus su lygiu gyvuotų šalia visų kitų žanrų.
„Aukščiausią meną gali pasiekti simfoninis orkestras, išgauti daugiausia spalvų – ką reiškia vien tik smuikai! Tačiau, aš, nemenkindamas
nė vieno žanro, jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, eičiau į „Trimitą“. Man imponuoja pučiamųjų dinamika, jėga. Aš liksiu ištikimas
dūdoms ir „Trimitui“, - šių eilučių autorės parengtoje televizijos laidoje sakėte Jūs, Maestro.
Ta Jūsų ištikimybė turėjo labai konkrečią išraišką - 25 valandas per parą ir 8 dienas per savaitę Jūs gyvenote „Trimitu“, naujomis
programomis, idėjomis, net namie prieš veidrodį nepailsdamas repetuodavote naujo marš parado piešinius, schemas ir atlikimą...
Ir todėl fantastiškai teisus buvo internautas, 2009 metų balandžio 14 dieną parašęs mintį: „Maestro Romas ir danguje įkurs orkestrą
– kad ir angelų“...
O čia, žemėje, žinokit, Maestro, yra orkestras, kuriame visada plaks Jūsų širdis.