Pagarbos žodis dūdų Riteriui arba pirmas „Trimito“ sezonas be Romo Balčiūno

Sigita Stankevičiūtė

2010 m. gegužės mėn./ "Kultūros barai"

firefox-gray Praėjo metai, kai, šv. Kazimiero bažnyčioje diriguojant velykinį koncertą, amžiams nustojo plakusi ilgamečio „Trimito“ dirigento Romo Balčiūno širdis. Šviesiam Maestro atminimui kolektyvas surengė pirmąjį tarptautinį pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalį „Skambėkite, trimitai!“ Jame kartu su geriausiais mūsų šalies orkestrais dalyvavo Latvijos universiteto pučiamųjų instrumentų orkestras bei vienas žinomiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos bosinių trombonininkų Jonathanas Warburtonas. Taip pat Latvijos universiteto mišrus choras „Juventus“ bei Vilniaus universiteto akademinis choras.

Beveik keturiasdešimt penkerius metus Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ ir unikalus dirigentas, orkestro įkvėpėjas bei ugdytojas Romutis Balčiūnas, kurį šiltai ir paprastai vadinome Maestro Romu, buvo sinonimai arba vienas ir tas pats. Deja, lygiai metai Maestro gyvena jau tik mūsų atmintyje. „Trimito“ istorijoje atsirado takoskyra – „su“ ir „po“ Balčiūno.

Šiandien su dar didesne pagarba ir meile prisimename Dirigentą - asmenybę, unikumą, be jokios ironijos – tikrąją Lietuvos nacionalinę vertybę. Stebimės kaip sėkmingai jis sukūrė reprezentatyvų, plačiai pripažintą, Lietuvos miestų ir mažiausių miestelių numylėtą „Trimitą“, kuriam po kojomis buvo ir yra visa Europa! Europa, mačiusi šilto ir šalto, bet su neslepiama nuostaba kaskart priimanti „Trimitą“ kaip unikalų kolektyvą, uždegančiai žygiuojantį ne tik marš-paraduose, bet ir profesionaliai atliekantį klasikinę ir džiazo, sakralinę ir populiariąją muziką.

Daugelis savo akimis matė, kaip 1964 m. tuometiniame Kultūros ir poilsio parke Maestro pradėjo dirbti su 18 muzikantų, kaip jis plėtė orkestro žanrines ribas, kaip sukūrė merginų choreografinę grupę. O juk tuomet tai buvo negirdėtas neregėtas dalykas! Partiniai funkcionieriai nesulaužė Maestro svajonėms sparnų tik todėl, kad labai jau knietėjo į gražias merginas paganyti akis ir patiems... O kur dar revoliucinis sprendimas į dūdų orkestro sudėtį įvesti bosinę gitarą, kur rūpestis, kad jau 1971 m. kolektyvui būtų suteiktas Valstybinio orkestro vardas.

Žmonės stebėjo Maestro veiklą ir žavėjosi juo. Visai ne todėl, kad 1998 m. Vokietijoje jis pelnė geriausio ,,Show“ maršo dirigento vardą, kad berods tais pačiais metais buvo apdovanotas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Tik kodėl 5-ojo? Ir kodėl tik kartą ir dar taip seniai?...

Užtat visus apdovanojimus ir neapdovanojimus stelbė žiūrovų pilnos salės ir aikštės. Žmones traukė tai, kas šiuolaikiškai vadinama charizma, o pirmiausiai – rodos, niekada nesibaigsianti Jo energija, unikalus temperamentas, teatrališka dirigavimo maniera, tiesiog hipnotizavusi žiūrovus. Užtat stebina faktas, kad Maestro kadaise mokėsi groti violončele – kur jam violončelė, šiam energijos vulkanui, ugnikalniui, stichijai!

Visų pasaulio orkestrų dirigentai ir muzikantai gyvena ypatingų santykių kupiną kūrybinį gyvenimą. Tokia buvo ir „Trimito“ kasdienybė. Kartais Maestro kūrybinės ambicijos atrodydavo tokios globalios, kad orkestrantai nemanydavo galį jas įgyvendinti. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Bendromis pastangomis „Trimitas“ tapo orkestru, galinčiu įvykdyti bet kokią užduotį. Orkestru, apie kurį vienas gerbėjas yra pasakęs : „Tam tikra prasme „Trimitas“ yra vienas iš Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo simbolių, greta krepšinio ir Gedimino bokšto“.

Tradicijos tęsiasi - dėl to, kuo ir kaip gyveno kolektyvas praėjusį koncertinį sezoną, Maestro Balčiūnui tikrai nebūtų gėda. Dviejų lietuviškosios estrados korifėjų – Algimanto Raudonikio ir Mikalojaus Noviko – jubiliejiniai turai, vienas garsiausių Europoje Vokietijos tarptautinis festivalis, o Lenkijos festivalis dar laukia, sakralinės, klasikinės muzikos koncertai ir daugelis kitų renginių. Visas orkestras su vyriausiuoju dirigentu Ugniumi Vaiginiu, meno vadovu prof. Algirdu Budriu priešakyje gražiai ir prasmingai nudirbo visus šiuos darbus. Lygiai taip pat kaip iš visos širdies gegužės 6-9 dienomis surengė tarptautinį pučiamųjų instrumentų festivalį „Skambėkite, trimitai!“, skirtą šviesiam Maestro atminimui.

Gegužės 8 dieną visas Vilnius – Kudirkos, Lukiškių aikštės, Odminių skverelis skambėjo nuo galingų dūdų garsų. Geriausią pučiamųjų muziką grojo ne tik festivalio sumanytojas ir rengėjas „Trimitas“, bet ir draugai – Latvijos universiteto pučiamųjų instrumentų orkestras, Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestras „Septima“, VRM reprezentacinis pučiamųjų instrumentų orkestras, Lietuvos kariuomenės orkestras, J.Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestras „Ritmas“. Tą pačią gegužės 8 dieną šv. Jonų bažnyčioje, o gegužės 9 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Latvijos universiteto pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Janio Purinšo, Latvijos universiteto mišrus choras „Juventus“, vadovaujamas Janio Petrovskio, Vilniaus universiteto akademinis choras, vadovaujamas Rasos Gelgotienės, atliko įspūdingą kūrinį – Rolfo Rudino „Requiem“.

Festivalį vainikavo gegužės 9 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvykęs koncertas, kuriame skambėjo šiuolaikinių pasaulio kompozitorių kūriniai pučiamųjų orkestrui. Goffo Richardo, Johano de Meilaus, Philipo Sparko, Johno Fritho, Hirotakos Izumi kūrinius „Trimitas“, diriguojamas Ugniaus Vaiginio, atliko originaliai, su išmone, nevengdamas ekspresijos ir dinamiškumo bei pačių subtiliausių spalvų. Paskutinį koncerto kūrinį, energingąjį Mereditho Willsono „ 76 trombonai“ yra dirigavęs ir Maestro Romas Balčiūnas.

Koncerte grojo festivalio svečias – garsus Didžiosios Britanijos bosinis trombonininkas, kompozitorius ir pedagogas Jonathanas Warburtonas. „Iš iki tol man nežinomo „Trimito“ tokio profesionalumo aš tikrai nesitikėjau, tai pranoko visus mano lūkesčius!”,- po koncerto sakė muzikantas, grojęs visuose žemynuose su garsiausiais pasaulio orkestrais. „Tai man buvo tarsi iššūkis - juk nežinojau, kas yra „Trimitas“ ir kokio lygio muziką jis gali groti. Tai, ką mes atlikome, reikalauja ne tik solisto, bet ir viso orkestro profesinės brandos bei subtilaus skonio“.

Festivalio rengėjai planuoja, kad „Skambėkite, trimitai!“ taps tradicinis, kad jis pritrauks vis naujų pučiamųjų muzikos gerbėjų, kad žmonės šioje muzikoje įžvelgs kuo daugiau spalvų, kad dar labiau pamils šį žanrą. Iš pagarbos Jums, Maestro, iš meilės profesijai, iš kūrybinių ambicijų „Trimitas“ dės visas pastangas, kad ir toliau liktų visų Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų flagmanu, kelrodžiu, lyderiu. Kad pučiamųjų muzika kaip lygus su lygiu gyvuotų šalia visų kitų žanrų.

„Aukščiausią meną gali pasiekti simfoninis orkestras, išgauti daugiausia spalvų – ką reiškia vien tik smuikai! Tačiau, aš, nemenkindamas nė vieno žanro, jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, eičiau į „Trimitą“. Man imponuoja pučiamųjų dinamika, jėga. Aš liksiu ištikimas dūdoms ir „Trimitui“, - šių eilučių autorės parengtoje televizijos laidoje sakėte Jūs, Maestro.

Ta Jūsų ištikimybė turėjo labai konkrečią išraišką - 25 valandas per parą ir 8 dienas per savaitę Jūs gyvenote „Trimitu“, naujomis programomis, idėjomis, net namie prieš veidrodį nepailsdamas repetuodavote naujo marš parado piešinius, schemas ir atlikimą... Ir todėl fantastiškai teisus buvo internautas, 2009 metų balandžio 14 dieną parašęs mintį: „Maestro Romas ir danguje įkurs orkestrą – kad ir angelų“...

O čia, žemėje, žinokit, Maestro, yra orkestras, kuriame visada plaks Jūsų širdis.