Gruodžio 12 dieną, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre įvykusiame koncerte, skirtame legendinio trimitininko Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui, dalyvavo pasaulinio garso muzikas Sergejus Nakariakovas.

Trumpa biografija

Sergejus Nakariakovas gimė 1977 05 10 Gorkio mieste (dabar Nižnyj Novgorodas) Nuo šešerių metų pradėjo mokytis muzikos mokykloje fortepijono specialybės. Po autoavarijoje patirtos traumos, trimitu groti mokino jo tėvas – Michailas Nakariakovas, tapti trimitininku buvo sena jo svajonė. 1988 metais Rusijos trimitininkų konkurse Leningrade (dabar S.Peterburgas) jis gauna pirmąjį diplomą. 1991 metais pasirodo Ivo Pogoreličiaus tarptautiniame festivalyje, taip pat debiutuoja su S.Sondeckio kameriniu orkestru Zalcburge ir nuo tol sėkmingai groja garsiausiose viso pasaulio koncertų salėse. Su tėvais emigravo į Izraelį, o nuo 1993 metų gyvena Paryžiuje. Sergejus Nakariakovas rengia master-class pamokas daugelyje pasaulio šalių, kur jis ir koncertuoja su žymiausiais orkestrų dirigentais bei atlikėjais, tarp jų: E.Klas, J.Temirkanovas, S.Sondeckis, V.Aškenazi, J.Bašmetas, T.Nikolajeva, M.Argerich, G.Šamach, K.Nagano, V.Spivakovas.

Sergėjus Nakariakovas atlieka kūrinius skirtus trimitui, o taip pat aranžuotus: smuiko, alto, violončelės, fagoto, obojaus, valtornos ar fortepijono kūrinius, instrumentų, kurie laikomi pranašesni savo techninėmis galimybėmis. Jo repertuare J.Haydno, I.Humelio, A.Arutjuniano, V.A.Mocarto, A.Gedike, K.M.Veberio, G.Telemano, F.Mendelsono, P.Čaikovskio, A.Vivaldžio, D.Geršvino, Ž.B.Arbano, K.Sen Sanso kūriniai. Muzikantas puikiai groja ir su fliugelhornu. Per dieną trimitui skiria du kartus po 1,5 valandos, mano, kad nuo didesnio darbo krūvio galima išprotėti, kaip ir daugelis jaunų žmonių mėgsta kompiuterinius žaidimus.

„Dūdų kampo“ klausimas Sergejui Nakariakovui:

- Ką Jums reiškia N.Novgorodas, ar dažnai grįžtate į tėviškę?

- Aš ten gimiau, ten prabėgo mano vaikystė ir ten įvyko pirmieji mano koncertai. Iki šiolei jaučiu tiems maloniems laikams nostalgiją. Ne dėl tuomet buvusios santvarkos, o dėl savo vaikystės, jog visur šalia manęs buvo tėvai. Mano pirmasis mokytojas oficialiai buvo kitas, tačiau tikrasis pedagogas, tai mano tėvas, jo dėka aš tapau tuo, koks esu dabar. Kasmet ten grįžtu, ten liko dalis mano draugų, tačiau šiandien daugelis jų kitose šalyse.

- Ar teko groti pučiamųjų orkestre?

- Niekuomet jokiuose orkestruose negrojau, nei pučiamųjų, nei simfoniniuose. Tačiau su pučiamųjų orkestrų grojau daugel kartų. Pirmasis mano koncertas įvyko kuomet man buvo dešimt metų su kariniu Vidaus reikalų ministerijos Gorkio (dabar Nižnyj Novgorodas) miesto orkestru ir tai buvo mano pirmieji pasiekimai. Vėliau grojau su V.Michailovo vadovaujamu Rusijos gynybos ministerijos orkestru, bei užsienio garsiais orkestrais.

- Koks pučiamasis instrumentas, po trimito, būtų Jums artimiausias?

- Niekada nesusimasčiau dėl šio klausimo, tačiau manau greičiausiai tai būtų valtorna.

- Filmavotės meniniame filme, kas tai per filmas ir koks ten buvo Jūsų vaidmuo?

- Tai japonų filmas „Mažasis lašas galingoje upėje“, kuriame vaidinau rusų trimitininką, tačiau teko daugiau dirbti kaip aktoriui, negu muzikantui. Šis vaidmuo, ne pagrindinis, tačiau ir ne antraeilis, (juokiasi) titruose mano pavardė buvo trečia. Tai buvo mano debiutas, tačiau manau tai nepasikartos, nes aktorius iš manęs prastas, netgi sakyčiau, kad vaidyba priešingai mano charakteriui. Nenorėčiau tapti aktoriumi, tačiau taip atsitiko, kad japonų kino kūrėjams prireikė rusų aktoriaus, grojančio trimitu, o tokio neatrado, todėl buvo pasiūlyta filmuotis man. Teko netgi per šešias savaites tekstus išmokti japonų kalba. Be to kalbu laisvai anglų ir prancūzų kalbomis.

- Kaip viskas prasidėjo, prieš tai, kuomet trimitas suskambėjo?

- Pradėjau mokytis groti muzikos mokykloje fortepijonu, tačiau dėl stuburo traumos, teko pakeisti instrumentą. Kartą išgirdau grojant plokštelę su trimitininko Timofėjaus Dokšicerio įrašu. Jis grojo J.S.Bacho aranžuotas trimitui su vargonais preliudijas ir tai mane pakerėjo. Trimito tembras, klasikinė interpretacija visuomet mane lydi ir žavi, o Timofėjaus Aleksandrovičiaus grojimas buvo man įkvėpimas pradėti mokytis groti trimitu.

- Kiek laiko skiriate per dieną grojimui?

- Per mažai... Tai atsitinka dažniausiai keliaujant, stengiuosi šią blogybę kiek įmanoma sumažinti, tačiau skrendant lėktuve groti neteko.

- Kokie Jūsų santykiai su S.Sondeckiu?

- Mes seniai draugaujame ir tuo labai didžiuojuos. Kuomet man buvo trylika metų pirmą kartą grojau su Sauliaus Sondeckio diriguojamu orkestru Leningrado S. Kirovo valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (dabar Sankt Peterburgo Marijos teatras) J.Haydno koncerto III dalį, vėliau 1990 metais su seserimi atvykau į Vilnių ir čia grojau D.Šostakovičiaus koncertą. Nuo to laiko mes koncertavome daugelyje šalių, aplankėme kelis kartus Japoniją ir mūsų draugystė tik tvirtėja. Prieš devynis metus esame kartu su S.Sondeckio kameriniu orkestru įrašę visą kompaktinę plokštelę, kuriai muziką aranžavo mano tėvas Michailas Nakariakovas.

- Šiandien Tolerancijos centre atlikote J. Haydno koncertą trimitui ir orkestrui Es – dur, tai Jūsų debiutas atliekant šį kūrinį su pučiamųjų orkestru, kokį įspūdį Jums paliko akomponuojantis „Trimito“ orkestras?

- Patį geriausią, jame girdžiu groja muziką išmanantys profesionalai. Svarbu turėti galimybę muzikuoti ir tai atliekant jausti malonumą. Repeticijoje su orkestru mes pagrojome tik kartą, to užteko ir tai daug pasako apie orkestro lygį.

Koncerto metu Sergejus Nakariakovas paskutinę koncerto dalį publikos buvo kviečiamas atlikti bisui, nuo scenos dar kartą sklido kuklaus žmogaus tyras ir virtuoziškas trimito žavesys... Galima būtų pergrafuoti: genialumas kuklume.