Tą vakarą Operos ir baleto teatras buvo sausakimšas, į jį sugužėjo žmonės augę su kompozitoriaus Algimanto Raudonikio dainomis, kiti netgi manę, jog tai liaudies dainos. Balandžio 21 dieną čia buvo švenčiamas A.Raudonikio kūrybos 50 – metis ir maestro 75 – rių metų jubiliejus. Tokios gausybės solistų, scenos žvaigždžių dainuojančių kartu su pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitu“ tikriausiai seniai niekas nematė. Tai Virgilijus Noreika, Nijolė Ščiukaitė, Judita Leitaitė, Vytautas Juozapaitis, Viktoras Malinauskas, Algis Frankonis, Vytautas Šiškauskas, Merūnas Vivulskis ir kiti, kurie visą vakarą linksmino atidžiai besiklausančią publiką.

Netgi vyriausybinėje ložėje sėdintis Prezidentas Algirdas Brazauskas su žmona Kristina džiaugėsi, kad jo partijos simbolis – raudona rožė, nuvilnijo visų lūpomis dainos žodžiais: „Skinsiu raudoną rožę“... Tiesa, maestro A.Raudonikis prisiminė, kad šis pavadinimas anuomet buvo ignoruojamas, todėl jam tekę pakeisti į „Lauksiu tavęs ateinant“.

Vakarą vedė Sigita Stankevičiūtė-Vozbutienė ir labai galia, kad jai netalkininkavo Viktoras Gerulaitis, kuris koncerte būtų įnešęs savito žaismo. Kompozitorius A.Raudonikis pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybos įkvėpimo šaltinius. O jų būtą įvairių, nes maestro yra parašęs per 500 dainų, o jį aplenkė tik Francas Šubertas, parašęs virš 600 dainų.

Koncerto metu buvo prisimintas „Trimito“ orkestro siela vyriausias dirigentas Romas Balčiūnas, jam atminti buvo skirtas kūrinys „Polėkis“, nes maestro visada įkvėpdavo muzikantams tam tikro šelmiško polėkio, kuris ir žavėjo visus žiūrovus. Koncerto metu orkestrui dirigavo jo mokinys Ugnius Vaiginis. Tai jam buvo nebe pirmas koncertas, tačiau tokiai gausiai ir reikliai auditorijai koncertuojant jaudinaisi ir seni liūtai.

„Trimito“ artistams dvi su viršum valandos prabėgo nepastebimai, nors teko nemažai ir repetuoti. Kai atlikėjai nuoširdžiai dainuoja, groti malonu. Tikiuosi, kad R.Balčiūnas būtų koncertu patenkintas, o muzikantai labai to ir troško, nes padedami choro „Vilnius“ ir jo dirigento Jurijaus Kalco, bei solistų, sukūrė darnią ir skambią erdvę. Koncerto finale orkestras, choras ir visi solistai padedant žiūrovams, išvien traukė garsiąją „ Skinsiu raudoną rožę“ – tai buvo šventė ne tik jubiliatui Algimantui Raudonikiui, tačiau atlikėjams ir visiems klausytojams, nes maestro nuoširdžios ir nostalgiškos dainos nepaliko salėje abejingų.