Anot muzikologų, pučiamųjų orkestrą “Trimitas” pagimdė ne sovietmetis, o turtinga Lietuvos pučiamųjų orkestrų raida. Jau XVI a. Vilniuje per šventes grodavo bažnytinis pučiamųjų orkestras, jų turėjo LDK didikai ir kunigaikščiai.

XIX-XX a. dūdų orkestrai klestėjo žemaičių krašte - Plungės, Rietavo dvaruose. Nepriklausomoje Lietuvoje pučiamųjų orkestrais garsėjo Šaulių sąjunga, policija, kariuomenė. Sovietiniais laikais būta taip pat neblogų rezultatų, nors ikikarinė tąsa lyg ir buvo nutraukta. Tuometinė ideologija skatino maršinės idėjos propagavimą, todėl vienu metu Lietuvoje buvo 6 profesionalūs ir net 350 mėgėjų pučiamųjų orkestrų. Atkūrus nepriklausomybę, lyg kolūkiai sugriuvo visa mėgėjiška dūdininkų armija, beliko vos kelios dešimtys kolektyvų. Šiandien smagu, kad vėl garsėja dūdų muzika Lietuvoje, ypač Aukštaitijos krašte.

Pučiamųjų revoliucionierius

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras “Trimitas” visuomet buvo pūtikų vėliavnešys. Populiariausią Lietuvos pučiamųjų orkestrą 1957 m. įkūrė kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius. Tuomet orkestras buvo tik kuklus Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko muzikos kolektyvas.

“Trimito” orkestras suklestėjo 1964-aisiais, kai jam pradėjo vadovauti didysis dūdų revoliucionierius Ramutis Balčiūnas. Tuo metu R.Balčiūnas savo kūrybinėje autobiografijoje rašė: “Pučiamųjų muzika dar nesulaukdavo didesnio dėmesio ir reikėjo iš esmės pasukti nauja kryptimi, kuriant naują, savitą muzikinį kolektyvą, galintį pritraukti žiūrovų, parinkti repertuarą suprantamą ir prieinamą kuo platesnei auditorijai. Tad aprengėme kolektyvą spalvingais rūbais, padidinome sudėtį iki 50 muzikantų, į programą įtraukėme solistus - vokalistus, sukūrėme merginų būgnininkių grupę. Tačiau didžiausias mūsų “atradimas” bei nuopelnas buvo orkestro krypties pasukimas plataus diapazono linkme. Mes ėmėme groti ne tik tradicinę bei klasikinę, bet ir estradinę muziką, taip pat rengėme teatralizuotus šou paradus su choreografiniais elementais. Spalvingai apsirengę, tvarkingai žygiuodami bei darniai grodami mes patys atsivesdavome žiūrovus į koncertines sales, o čia jau mus pamėgę žiūrovai mielai klausydavosi įvairiapusiškos muzikinės programos. Tai buvo “dūdų revoliucija”.

Trimito simbolika

R.Balčiūno energija ir talentas lėmė, kad 1966 m. orkestrui buvo suteiktas skambus “Trimito” vardas. Tarpukario Lietuvoje Šaulių sąjunga šitaip pavadino savo žurnalą, beje, jis atkurtas ir gyvuoja šiandien. Trimitas - reiškia „kviečiantis į sambūrį, visuomet mobilizuojantis ir veržlus“. Toks buvo ir orkestro amplua, vadovaujant energingam jo vadovui. 1967 m. “Trimitas” išgarsėjo visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Orkestro koncertai tuometėje sovietų sostinėje Maskvoje sulaukdavo didelio pasisekimo. Grįžus į Lietuvą, “Trimito” pučiamųjų orkestrą imta vertinti labiau, 1968 m. jam pasiūlyta dalyvauti Pasauliniame jaunimo festivalyje Sofijoje. Tai buvo orkestro pirmieji žingsniai į platųjį pasaulį, garsinantys Lietuvos vardą.

Atsivėrus sienoms - tarptautinė sėkmė

Atkūrus Nepriklausomybę, valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras “Trimitas” Lietuvą garsino ir Europoje. Tarptautiniuose konkursuose ar festivaliuose orkestras visada užimdavo aukštas reitingų pozicijas, o dirigentas R.Balčiūnas buvo įvardijamas kaip geriausias šio žanro specialistas. Su koncertais “Trimitas” apkeliavo daugelį Europos šalių: Bulgariją, Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją, Suomiją, Švediją, Angliją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją, Olandiją, Liuksemburgą, Islandiją, Airiją, o Norvegijoje 1993 m. prestižiniame 11 tūkstančių pūtikų konkurse laimėjo I vietą ir aukso medalį. 1994 m. Vokietijoje vykusiame Europos muzikos dienų konkurse R.Balčiūnas iš 49 Europos dirigentų buvo pripažintas absoliučiai geriausiu dirigentu ir su “Trimito” kolektyvu laimėjo keturis prizus.

Orkestro siela

Daugiau nei keturis dešimtmečius dirigavęs “Trimito” orkestrui ir 75 metų sukaktį atšventęs R.Balčiūnas visada atrodė žvalus ir linksmas. Tačiau jo sveikatos būklė nebuvo stabili, nors muzikantai įsitikinę, kad per repeticijas, skambant muzikai, R.Balčiūnas tarsi įsikraudavo energijos, jis gyveno muzika ir orkestro aura suteikdavo jam stiprybės. Maestro savo autobiografiją baigia tokiais žodžiais: “Baigdamas savo gyvenimo perbėgą turiu pasakyti, kad džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie Lietuvos pučiamųjų kultūros atgimimo, jos išvystymo bei sėkmingo mūsų dūdų skambėjimo pasaulinėse scenose”. Per 2009 m. Šv.Velykas po mišių surengtame koncerte diriguodamas paskutinį kūrinį Ramutis Balčiūnas susmuko prie pulto muzikantų ir žiūrovų akyse - Lietuva neteko didžio pučiamųjų muzikos riterio, o “Trimitas” - vyriausiojo dirigento.

“Trimitas” ir R.Balčiūnas - neatsiejami. Jį galima laikyti “Trimito” sinonimu. Romas sukūrė orkestrą, jį puoselėjo, buvo jo siela”, - tvirtina dabartinis orkestro vadovas Romualdas Barvainis.

Unikalios tradicijos ir drąsios naujovės

Be “Trimito” iki šiol neapsieidavo joks reikšmingas masinis renginys, festivalis, šventė. Įvairiais laikotarpiais orkestrui vadovavo V.Aleksa, M.Tamošiūnas, L.Čiapas, R.Pašiūnas, R.Petraitis, A.Budrys. Kiekvienas iš jų nemažai prisidėjo, kad orkestras gyvuotų ir augtų. Nuo 2008 m. orkestrui vadovauja R.Barvainis, meno vadovas prof. Algirdas Budrys. Nuo 2009 m. vyriausiasis dirigentas - Ugnius Vaiginis, asistentas - kompozitorius aranžuotojas Kazys Daugėla. Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras “Trimitas” tapo plačiai pasaulyje žinomas, nuolat demonstruojantis spalvingą repertuarą ir savitą atlikimo manierą, propaguojantis naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius. Užsienyje orkestrai įprastai koncentruojasi į vieno žanro kūrinių atlikimą, o “Trimitas” lygiavertis ir akademinės, ir sakralinės, ir pramoginės muzikos programose. “Trimitas” padarė perversmą, įsiverždamas į sakralinės muzikos erdvę - pirmasis pradėjo koncertuoti bažnyčiose.

Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, “Trimitas” ne tik sugriovė tradicinio pučiamųjų orkestro įvaizdį, bet ir įvykdė tikrą atlikimo revoliuciją. Puoselėdamas senas tradicijas ir nebijodamas drąsių naujovių, šiandien vyriausiasis dirigentas U.Vaiginis tiki, kad ant praeities laurų užmigti nevalia. Jis mano, kad reikia drąsiai ieškoti šiuolaikinio “Trimito” muzikinio turinio, kuris vėl leistų mesti iššūkį ne vien savam, bet ir “užjūriniam” klausytojui, kaip tai anuomet padarė maestro Romas Balčiūnas.